Jau senai nešioju mintį, kad reikia apie tai parašyti. Nes tikrai ne visos skaitėtė, o jei skaitėtė, tai gal interpretavote kitaip, arba pradėjusios skaityti metėtė dėl knygos "nemalonumo". Tiesą pasakius, ir aš tą knygą nužiūrinėjau knygyne, bet dėl pavadinimo nepirkau. Pasirodė "ne mano" knyga. Kai gavome dovanų iš draugų... pamąsčiau, kad matyt tai ženklas - reikia ją perskaityti. O skaityti tikrai buvo verta. Bent jau man taip atrodo.
Kalbu apie Satoshi Kanazawa, Alan S. Miller knygą "Kodėl gražiems gimsta mergaitės". Evoliucijos psichologija - mokslas, kuris tiria žmonių evoliucijos psichologiją, t.y. žmonių santykius prieš 5 tūkst. m. pr.Kr., prieš 2 tūkst. m. po Kr. ir t.t. Tokius žmonių santykius, kurie jau buvo, kur galima vertinti sąlygas iki tam tikro elgesio, to elgesio padarinius, aplinkos sąlygas ir t.t. Nebereikia nieko spėti, o tiesiog pritaikyti mokslinius metodus ir daryti išvadas, kaip mes - žmonės evoliucionavome, kodėl elgėmės vienaip ar kitaip.
Be įdomių išvadų apie televiziją, persivalgymą, kodėl moterys nedaro tokios karjeros kaip vyrai, kodėl moterys tarsi aprimsta pagimdžiusios vaikelį, yra ir tikrai amoralių, bjaurių išvadų - kodėl vyrai mato blondines, dideles krūtines, mėlynas akis. Bet svarbiausia, kad tai faktai, o ne improvizacijos. Ir juos arba priimi, arba ne.
Nors knyga yra drastiška ir labai subanalinanti (atrodo) moterų ir vyrų santykius, bet yra smagių dalykų, kuriuos moterys dažnai pamiršta.
Visos norime būti tokios... na... žavios, traukiančios akį, pastebėtos. Tokios, kai eini gatve ir žavus vyriškis tave pastebi ir nusišypso. Gal norite pasakyti, kad toks noras banalus, gal net "pigus"... Negaliu sutikti, nes mes MOTERYS. Pas mus užprogramuota būti žavioms ir patikti. Mums reikia, kad mus matytų. Tiesiog matytų. Gal kitoms reikia daugiau - čia jau niuansai. Bet pastebėtoms reikia būti visoms.
Atrodo, kad pastebėtos ir matomos yra tik tos - tobulų figurų, jaunos, apsirengusios kažkaip "keistai pastebimai" arba beveik apsirengusios (orai jau šyla)... Bet yra ne taip. Mes sukurtos būti matomos žavių vyrų. Tik dažniausiai pačios nematome savęs.
Knygoje aprašytas tyrimas, kai prekybos centre buvo įdiegta nauja klientų aptarnavimo sistema ir kasininkas turėjo pasistengti nuskaityti pirkėjo vardą ir pavardę, jeigu pastarasis atsiskaitydavo kortele. Ir atsisveikinant pažvelgti į akis, nusišypsoti ir pasakyti: "Laukiame Jūsų sugrįžtant pone Vincentai Po".
Po tam tikro laiko, kasininkės pradėjo skųstis perdėtu pirkėjų - vyrų dėmesiu. Statistika įdomi ir daug ką pasakanti:
- jei kasininkas vyras - pirkėjas vyras - nieko
- jei kasininkas vyras - pirkėjas moteris - nieko
- jei kasininkas moteris - pirkėjas moteris - nieko
- jei kasininkas moteris - pirkėjas vyras - yra: pirkėjas supranta, kad kasininkė besišypsodama, žiūrėdama į akis ir kreipdamasi vardu jam siunčia signalus ir pirkėjas parodo dėmesį. Įtariu, kad kasininkės moterys tuo metu neanalizuodavo visos tos bjaurasties apie save, kurią tik mes moterys galime susigalvoti.
Nenoriu gilintis į tai kodėl yra taip ar ne kitaip, ar tai etiška (siųsti signalus arba suprasti, kad kažkas juos siunčia) ar ne. Faktas, kad vyrai mato besišypsančias moteris, o ne jų sėdynes, mato moterų žvilgsnį, mato save vertinančią, save mylinčią, drąsią (turiu mintį pažvelgti į akis) moterį. Ir visai nesvarbu spuogelis prie lūpos ar +5 kg. Todėl sakau, būkime matomos, nes mums taip reikia. Eikime iškeltomis galvomis ir išmokime šypsotis. Suprantama šypsotis nuoširdžiai. Šypsotis sau. Vertinkime save. Kaip tyrimas rodo, vyrams mūsų reikia. Reikia ne žvaigždžių iš ekrano, o tikros šypsenos, nuoširdaus žvilgsio, reikia save mylinčių moterų.
Čia net nereikia būti vyru, kad norėtųsi būti šalia žmogaus, kuris yra taikoje su savimi, ir gali pažvelgti į akis, nusišypsoti.
Siūlau pabandyti. Siūlau padaryti tai įpročiu.
Šypsomės.
No comments:
Post a Comment