gal pavasaris

Senai buvau užsukusi į savo DIENOraštį... Kažkaip užsisukau su darbais, norisi ir knygą paskaityti ir pamegzti, o vakare jau nebeturiu jėgų prisėsti parašyti - gal pavasaris taip veikia.

Šalia "Kaip lavinti intelektą" pradėjau skaityti Lawrence J. Cohen, PH.D. "Payful Parenting". Labai smagi knyga.

Kelios mintys:

"Play is children's main way of communicating. To stop a child from playing is like stopping an adult from talking and thinking".

"Children need our approval and enthusiasm first, before they can get out of a rut. So even if the goal is to have him stop violent play, the only effective way is to play it with him for a while, which gives him the elbow room to try out new ideas and new ways of dealing with his aggressive impulses."

Radau ir tokią mintį, kad hiperaktyvūs vaikai, tai mūsų - tėvų - nesugebėjimo žaisti su savo vaikais pasekmė. Gal ne visais atvejais... bet.

Mūsų knygynuose atradau dar vieną gražią knygą - Kęstutis Kasparavičius "Kvailos Istorijos". Ji tiesiog graži - ir tekstu ir vaizdiniais.

Per paskutines dienas pagaliau numezgiau savo mažajai pavasarinę kepurėlę, tai pasigiriu:

Šios dienos įrašas toks - nieko rimto.

Žaismingo pavasario!

Mes - Gražios Moterys

Jau senai nešioju mintį, kad reikia apie tai parašyti. Nes tikrai ne visos skaitėtė, o jei skaitėtė, tai gal interpretavote kitaip, arba pradėjusios skaityti metėtė dėl knygos "nemalonumo". Tiesą pasakius, ir aš tą knygą nužiūrinėjau knygyne, bet dėl pavadinimo nepirkau. Pasirodė "ne mano" knyga. Kai gavome dovanų iš draugų... pamąsčiau, kad matyt tai ženklas - reikia ją perskaityti. O skaityti tikrai buvo verta. Bent jau man taip atrodo.

Kalbu apie Satoshi Kanazawa, Alan S. Miller knygą "Kodėl gražiems gimsta mergaitės". Evoliucijos psichologija - mokslas, kuris tiria žmonių evoliucijos psichologiją, t.y. žmonių santykius prieš 5 tūkst. m. pr.Kr., prieš 2 tūkst. m. po Kr. ir t.t. Tokius žmonių santykius, kurie jau buvo, kur galima vertinti sąlygas iki tam tikro elgesio, to elgesio padarinius, aplinkos sąlygas ir t.t. Nebereikia nieko spėti, o tiesiog pritaikyti mokslinius metodus ir daryti išvadas, kaip mes - žmonės evoliucionavome, kodėl elgėmės vienaip ar kitaip.

Be įdomių išvadų apie televiziją, persivalgymą, kodėl moterys nedaro tokios karjeros kaip vyrai, kodėl moterys tarsi aprimsta pagimdžiusios vaikelį, yra ir tikrai amoralių, bjaurių išvadų - kodėl vyrai mato blondines, dideles krūtines, mėlynas akis. Bet svarbiausia, kad tai faktai, o ne improvizacijos. Ir juos arba priimi, arba ne.

Nors knyga yra drastiška ir labai subanalinanti (atrodo) moterų ir vyrų santykius, bet yra smagių dalykų, kuriuos moterys dažnai pamiršta.

Visos norime būti tokios... na... žavios, traukiančios akį, pastebėtos. Tokios, kai eini gatve ir žavus vyriškis tave pastebi ir nusišypso. Gal norite pasakyti, kad toks noras banalus, gal net "pigus"... Negaliu sutikti, nes mes MOTERYS. Pas mus užprogramuota būti žavioms ir patikti. Mums reikia, kad mus matytų. Tiesiog matytų. Gal kitoms reikia daugiau - čia jau niuansai. Bet pastebėtoms reikia būti visoms.

Atrodo, kad pastebėtos ir matomos yra tik tos - tobulų figurų, jaunos, apsirengusios kažkaip "keistai pastebimai" arba beveik apsirengusios (orai jau šyla)... Bet yra ne taip. Mes sukurtos būti matomos žavių vyrų. Tik dažniausiai pačios nematome savęs.

Knygoje aprašytas tyrimas, kai prekybos centre buvo įdiegta nauja klientų aptarnavimo sistema ir kasininkas turėjo pasistengti nuskaityti pirkėjo vardą ir pavardę, jeigu pastarasis atsiskaitydavo kortele. Ir atsisveikinant pažvelgti į akis, nusišypsoti ir pasakyti: "Laukiame Jūsų sugrįžtant pone Vincentai Po".

Po tam tikro laiko, kasininkės pradėjo skųstis perdėtu pirkėjų - vyrų dėmesiu. Statistika įdomi ir daug ką pasakanti:

- jei kasininkas vyras - pirkėjas vyras - nieko

- jei kasininkas vyras - pirkėjas moteris - nieko

- jei kasininkas moteris - pirkėjas moteris - nieko

- jei kasininkas moteris - pirkėjas vyras - yra: pirkėjas supranta, kad kasininkė besišypsodama, žiūrėdama į akis ir kreipdamasi vardu jam siunčia signalus ir pirkėjas parodo dėmesį. Įtariu, kad kasininkės moterys tuo metu neanalizuodavo visos tos bjaurasties apie save, kurią tik mes moterys galime susigalvoti.

Nenoriu gilintis į tai kodėl yra taip ar ne kitaip, ar tai etiška (siųsti signalus arba suprasti, kad kažkas juos siunčia) ar ne. Faktas, kad vyrai mato besišypsančias moteris, o ne jų sėdynes, mato moterų žvilgsnį, mato save vertinančią, save mylinčią, drąsią (turiu mintį pažvelgti į akis) moterį. Ir visai nesvarbu spuogelis prie lūpos ar +5 kg. Todėl sakau, būkime matomos, nes mums taip reikia. Eikime iškeltomis galvomis ir išmokime šypsotis. Suprantama šypsotis nuoširdžiai. Šypsotis sau. Vertinkime save. Kaip tyrimas rodo, vyrams mūsų reikia. Reikia ne žvaigždžių iš ekrano, o tikros šypsenos, nuoširdaus žvilgsio, reikia save mylinčių moterų.

Čia net nereikia būti vyru, kad norėtųsi būti šalia žmogaus, kuris yra taikoje su savimi, ir gali pažvelgti į akis, nusišypsoti.

Siūlau pabandyti. Siūlau padaryti tai įpročiu.

Šypsomės.

Šio vakaro pamokėlė

Turiu 1 m. ir 9 mėn. duktytę. Kai kurie tokio amžiaus vaikučiai jau nemažai kalba, o mūsų spindulėlis sako "pagrindinius" žodžius: mama, teti, noriu, a (ateik), ate, dar... ir dar kaka.

Atrodo viskas aišku. Bet... mums "paslapingas" pasirodė žodis "kaka". Tokio savo kalboje nevartojame, nes turime šunį, tai viskas, kas yra beee yra ne kaka, o fui. Todėl "kaka" yra ne tai, ką turbūt pagalvojote esant.

Šiandien vakare skaitome knygą. Aš jai rodau paveiksliukus ir klausiu "Kas čia?". Ji baksteli mažu piršteliu ir sako "kaka". Mh.... Rodau arkliuką ir klausiu - Kas čia? Ji man bakst ir - Kaka. Tarp tokių gal dešimties bakstelėjimų ir kaka kelis kartus suskamba ne "kaka", o "kakse" (ar pan.). Tada mano smegenys suvokia - "kaka" yra ne kas kita, kaip mėgdžiojimas "kas čia". Štai tau! Ir iš kur galėjau žinoti, kad rodant net į žinomą gyvūną, daiktą reikia sakyti jo pavadinimą, o ne klausti. Knygose skaičiau apie mėgdžiojimą, bet taip visko nesuvedžiau. Taigi darome išvadas ir klausome savo vaikų :)

Štai tokią pamokėlę šiandien apturėjau.